Vilniaus vardas randamas dar XII a. rašytiniuose šaltiniuose, o 1323 m. jis oficialiai paminėtas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė.
Pilies kalnas, juosiamas upių, buvo patogi vieta piliai statyti. Kaip rodo archeologiniai tyrimai, čia gyventa dar neolite. IX a. kalnas imtas tvirtinti medinėmis ir akmeninėmis užtvaromis, o XI – XIII a. čia jau stovėjo medinė pilis. Ankstyvoji pilies istorija glaudžiai susijusi su Vilniaus kūrimosi istorija. Kaip ir miestas, Vilniaus pilis pirmą kartą paminėta 1323 m. Daugiau žinių apie Vilnių atsiranda nuo 1365 m., kai kryžiuočiai vis intensyviau pradeda puldinėti Lietuvą. 1381 m. kryžiuočių kronikose jau minimas Vilniaus mūras. Vilniaus pilys – Aukštutinė, Žemutinė ir Kreivoji – sudarė vientisą sostinės gynybinį kompleksą (1955 m. Sereikiškių parke ir Etnografijos muziejaus pastato fasadinėje sienoje buvo atkastos XIV a. pab. mūrinės sienos su bokštais liekanos). 1419 m. Vilnių smarkiai nuniokojo gaisras, po kurio Vytautas pastatė naują mūrinę gotikinę pilį. Pilis buvo pailgo daugiakampio plano. Vakarinėje teritorijos smailumoje stūksojo galingas, nežymiai iš aptvaros išsikišęs aštuoniakampis bokštas. Šiaurinėje ir pietinėje pilies dalyje buvo dar du keturkampiai bokštai. Vėliau pilyje buvo įrengtas arsenalas ir ginklų dirbtuvė. XVI a. Vilniaus plane gyvenamųjų rūmų jau nėra, išlikę tik du apvalūs bokštai su dantytais kūginiais stogais – šaudymo angomis. Rašytiniuose 1613 m. šaltiniuose užfiksuota, kad tuo metu pilis jau buvo apgriuvusi, bet joje dar veikė šlėktų kalėjimas. Ypač pilis nukentėjo 1655–1661 m. karo su Maskva metu ir nuo to laiko ilgai nebuvo atstatinėjama. Pilies tvarkymo darbai prasidėjo tik 1930 m. Iki 1939 m. buvo restauruotas geriausiai išsilaikęs vakarinis pilies bokštas, atkasta ir konservuota šiaurinės gynybinės sienos dalis, sustiprintas rytinis kalno šlaitas.
Aukštutinė pilis turėjo rytinėje kiemo pusėje pastatytus gyvenamuosius rezidencinius rūmus, gynybinę sieną, jungusią vakarinį ir pietinį bokštus, kuri toliau ėjo link kunigaikščių rūmų.
2008 m. kovo 2 d., sekmadienis
2008 m. kovo 1 d., šeštadienis
Alytus
io miesto (69,9 tūkst. gyv.), dar vadinamas Dzūkijos etnografinio regiono sostine, ištakos siekia XIV a., kai Alytus tebuvo Nemuno ir Alytupio santakoje ant kalno stovinti gynybinė pilis. 1581 m. Alytui buvo suteiktas miesto teisės.
Carinės okupacijos laikais XIX a. pabaigoje Alytus buvo paverstas gynybiniu miestu; nutiestas plentas ir geležinkelis. Iš miesto-tvirtovės laikų yra likusios miške pastatytos vadinamosios Artilerijos kareivinės su netoli buvusia Įgulos bažnyčia bei Kareivinių parkas su Saratovo kareivinėmis.
Antrojo pasaulinio karo baisumus primena Alytaus miške nužudytų bei mirusių karo belaisvių ir civilių žmonių masinės kapavietės vietoje stovintis obeliskas. Hitlerinės okupacijos metais Vidzgirio miške nužudyta ir palaidota apie 60 000 žydų; aukščiausiame memorialo kalnelyje stovi skausmo paminklas – sulaužyta Dovydo žvaigždė. Būtina aplankyti išpuoselėtą Senąjį miesto parką, Laisvės paminklą (Laisvės angelą); už Lietuvos nepriklausomybę žuvusiems Dainavos apygardos partizanams skirtą memorialą. 1944 m. Alytuje buvo apsistojusi prieš fašizmą kovojusi legendinė prancūzų aviacijos eskadrilė „Normandija – Nemunas“.
Alytaus apskrityje yra nuostabios gamtos ir kraštovaizdžio Dzūkijos nacionalinis, Metelių ir Nemuno kilpų regioniniai parkai, o Žuvinto rezervate – gausybė įvairių paukščių. Daugybėje Dzūkijos NP etnografinių kaimų dar gyvi senieji amatai. Nuo Merkinės, Liškiavos, Punios piliakalnių atsiveria puikūs apylinkių vaizdai.
Carinės okupacijos laikais XIX a. pabaigoje Alytus buvo paverstas gynybiniu miestu; nutiestas plentas ir geležinkelis. Iš miesto-tvirtovės laikų yra likusios miške pastatytos vadinamosios Artilerijos kareivinės su netoli buvusia Įgulos bažnyčia bei Kareivinių parkas su Saratovo kareivinėmis.
Antrojo pasaulinio karo baisumus primena Alytaus miške nužudytų bei mirusių karo belaisvių ir civilių žmonių masinės kapavietės vietoje stovintis obeliskas. Hitlerinės okupacijos metais Vidzgirio miške nužudyta ir palaidota apie 60 000 žydų; aukščiausiame memorialo kalnelyje stovi skausmo paminklas – sulaužyta Dovydo žvaigždė. Būtina aplankyti išpuoselėtą Senąjį miesto parką, Laisvės paminklą (Laisvės angelą); už Lietuvos nepriklausomybę žuvusiems Dainavos apygardos partizanams skirtą memorialą. 1944 m. Alytuje buvo apsistojusi prieš fašizmą kovojusi legendinė prancūzų aviacijos eskadrilė „Normandija – Nemunas“.
Alytaus apskrityje yra nuostabios gamtos ir kraštovaizdžio Dzūkijos nacionalinis, Metelių ir Nemuno kilpų regioniniai parkai, o Žuvinto rezervate – gausybė įvairių paukščių. Daugybėje Dzūkijos NP etnografinių kaimų dar gyvi senieji amatai. Nuo Merkinės, Liškiavos, Punios piliakalnių atsiveria puikūs apylinkių vaizdai.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)